Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimas

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimas – aukščiausias luominis Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės įstatymų leidimo ir valstybinės valdžios organas, veikęs 1445–1569 m. Seimą šaukė Didysis kunigaikštis, o tarpuvaldžiu – Ponų taryba. Rinkdavosi Vilniuje arba Brastoje. Iš viso buvo susirinkę 40 LDK Seimų. Po 1569 m. Liublino unijos LDK kartu su Lenkija sudarė konfederacinę Abiejų Tautų Respubliką ir buvo šaukiamas bendras Abiejų Tautų Respublikos Seimas.

Istorija

Pirmąjį didelį Lietuvos bajorų suvažiavimą 1398 m. sušaukė Vytautas, tariantis su Vokiečių ordinu dėl taikos. Vėliau bajorų suvažiavimai taip pat buvo šaukiami, tačiau tai buvo neoficialus Didžiojo kunigaikščio patariamasis organas. 1413 m. Lenkijos Karalius Jogaila ir Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas, sudarydami Horodlės uniją buvo nutarę esant reikalui rengti konvencijas ir seimus (lot. congregationes et parlamenta), tačiau vėliau jie nebuvo šaukiami. Tik į 1445 m. Gardine vykusį Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Kazimiero (1440–1492 m.) ir Ponų tarybos pasitarimą buvo pakviesti ir artimesni bajorai. Jį ir galima laikyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimo pradžia, nes šiame pasitarime bajorai išsireikalavo nemažų privilegijų. Pavyzdžiui, 1447 m. Kazimiero privilegija bajorai ir jų valstiečiai buvo atleisti nuo nuolatinių mokesčių valstybei. Tai paskatino Lietuvos žemės ūkio augimą ir leido bajorams praturtėti. Didžiojo kunigaikščio pajamas užtikrino gausūs jo dvarai bei karo grobis.

Tačiau prasidėjus beveik nuolatiniam karui su Maskvos kunigaikštyste, Didžiajam kunigaikščiui tekdavo kreiptis į bajorus, kad šie mokėtų papildomus mokesčius. Todėl išaugo ir seimų reikšmė, nes juose mainais už mokesčių mokėjimą, jų didinimą Lietuvos bajorai išsireikalaudavo naujų politinių ir ekonominių privilegijų.

Valdant Kazimierui (1440-1492 m.) įvyko 14 Seimų, iš jų septyni Vilniuje, keturi Brastoje, du Gardine ir vienas Naugarduke. Valdant Aleksandrui (1492–1506 m.) įvyko 3 Seimai Vilniuje. Valdant Žygimantui Senajam (1506–1548 m.) įvyko devyniolika Seimų, iš jų trylika Vilniuje, keturi Brastoje, vienas Gardine ir vienas Naugarduke. Valdant Žygimantui Augustui, iki 1564–1566 m. reformų, įvyko keturi Seimai – trys Vilniuje ir vienas Minske.

Nors Liublino unija formaliai ir panaikino atskirus Lietuvos ir Lenkijos seimus, Lietuvos bajorų suvažiavimai su tokiais pačiais, kaip ir seimo įgaliojimais, tik vadinami Vyriausiaisiais Lietuvos suvažiavimais arba Lietuvos konvokacijomis, vyko iki XVIII a. Juose dažniausiai buvo sprendžiami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vidaus klausimai, tačiau, jeigu dalyvaudavo karalius, nutarimai prilygdavo Abiejų Tautų Respublikos Seimo nutarimams. Lietuvos konvokacijos po Liublino unijos vykdavo Vilniuje, XVI a. jų įvyko 14, XVII a. – 17, XVIII a. – 6.

Įgaliojimai

Iš pradžių į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimo funkcijas įstatymų leidyba neįėjo. Seimas rinkdavo Didįjį kunigaikštį, svarstydavo vidaus ir užsienio politikos, mokesčių politikos, karo klausimus, kontroliavo valstybės iždą. Jokiu įstatymu ar dokumentu nebuvo nustatyta, kaip reguliariai Seimas turi būti sušauktas, kas jame turi dalyvauti, kaip turi vykti posėdžiai, kokios Seimo funkcijos.

Įstatymų leidžiamąja institucija Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimas tapo XVI a. pradžioje. Tiesa, tuo metu jis turėjo teisę tik pareikšti savo nuomonę arba prašymą Didžiajam kunigaikščiui. Įstatymu tapdavo Didžiojo Kunigaikščio atsakymas į Seimo paklausimą. Didysis kunigaikštis Seimo prašymus dažniausiai patenkindavo, nes jam buvo reikalinga bajorų parama mokesčių bei karo klausimais. Taip subrendo Seimo tradicija bajorams arba jų atstovams visada dalyvauti, svarstant svarbiausius LDK politinius klausimus. Seimas galėjo ir nepritarti Didžiojo kunigaikščio nutarimui ar jo pasirašytai tarpvalstybinei sutarčiai, kuri tokiu atveju Lietuvoje nebuvo įgyvendinama. Stiprėjant bajorų įtakai seimas perėmė ir amnestijos bei malonės prasikaltusiems bajorams, laisviesiems valstiečiams ir miestelėnams sprendimus.

Tikru įstatymų leidimo ir valstybinės valdžios organu seimas tapo po 1564-1566 m. teismų ir administracinės reformos.

Atstovavimas

Seimas buvo šaukiamas retai, dažniau tik nuo XV a. pabaigos. Seimo rinkimų nebūdavo. Į Seimą buvo kviečiami Ponų tarybos nariai, aukšti valstybės pareigūnai – seniūnai, tijūnai, vėliavininkai, kunigaikščiai ir visi galintys atvykti bajorai. Daugiausiai bajorų atvykdavo iš artimiausių vietovių, kur vykdavo Seimas, tačiau pamažu susiformavo paprotys, kad iš tolimesnių valstybės sričių atvykstantys valstybės pareigūnai atsivežtų bent po keletą bajorų. Didėjant Seimo įtakai ir tolimesnių sričių bajorai ėmė juo labiau domėtis ir atvykti į posėdžius. Kai kurių sričių bajorai, negalėdami dalyvauti visi patys, ėmė rinkti savo atstovus ir siųsti juos į Seimą, ypač jeigu būdavo nepatenkinti valstybės pareigūnų parinktais bajorais. Tačiau Seime ir bet kuris nekviestas bajoras turėjo lygias teises. Seimai paprastai trukdavo 1-2 savaites, kol Lietuvoje būdavo Lenkijos Karalius ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis.

1566 m. įsigaliojus II Lietuvos Statutui į Seimą įeidavo pavietų seimeliuose išrinkti bajorų atstovai, Ponų Tarybos nariai ir kunigaikščiai, o su patariamuoju balsu prievolių klausimams svarstyti į Seimą buvo kviečiami ir didžiųjų miestų atstovai. Po šių reformų pasikeitė Seimo formavimo tvarka, į jį nebegalėdavo atvykti kiekvienas bajoras. Ponų taryba faktiškai tapo aukštaisiais parlamento rūmais, pats Seimas – žemaisiais, atstovų rūmais.

Veikla

Iš svarbesnių XVI a. Seimo sprendimų paminėtinas I Lietuvos Statuto priėmimas Seime 1529 m. Pagal I Lietuvos Statutą, parengtą vadovaujant LDK Kancleriui Albertui Goštautui, aukščiausia valstybine institucija, galinčia leisti įstatymus buvo pripažinta Ponų taryba. Taip pat Seimas rengė bei įteisino ir kitus Lietuvos statutus.

Nuorodos

• „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės parlamentarų (XV– XVIII a.) Biografinis žodynas: problemos iškėlimas Archyvuota kopija 2007-10-21 iš Wayback Machine projekto.